“Didžiausia kliūtis naujų atradimų kelyje yra ne nemokšiškumas, o žinojimo iliuzija” –
Daniel Boorstin
Šis blogas skirtas žmonėms, kurie yra subrendę permainoms. Jeigu Jūs norite užsirašyti į anglų kalbos kursus, tada geriau paskaitykite ką nors kita. Manau, kad Jums užtenka reikalų ir be mano blogo skaitymo.
Kodėl aš sakau, kad anglų kalbos kursai yra iššvaistytas laikas? Ką gi, padarykime mažytį rinkos tyrimą. Jūs turite internetą. Išguglinkite visus forumus, kur žmonės – tokie patys kaip ir Jūs ir tokie patys kaip ir aš paprasčiausiai kalbasi apie anglų kalbos kursus. Susiraskite tas temas ir pradėkite skaityti. Skaitykite tol, kol rasite pirmą žinutę apie tai, kaip tūlas pilietis kažkuriuose anglų kalbos kursuose išmoko laisvai kalbėti anglų kalba.
Jeigu kažkuriuo momentu suprasite, kad švaistote savo laiką, grįžkite čia ir skaitykite toliau. Reikia visai mažai laiko, kad perskaityti šį straipsnį ir tai nieko nekainuoja. Patikėkit manim. Tie žmonės, kurie rašo tuose forumuose, sumokėjo kainą. Bet toli gražu ne visi suprato, kad jie sumokėjo už iššvaistytą laiką. Gali būti, kad šiame straipsnyje Jūs rasite idėjų, kaip nustoti švaistyti savo laiką ir kaip pradėti jį naudoti. Kiekvienam iš mūsų yra skirtas tam tikras laikas žemėje ir mūsų gyvenimo kokybė didele dalimi priklauso nuo to, ar mes tą laiką iššvaistysime ar išnaudosime.
Visi žino, kad norint susikurti geresnį gyvenimą reikia mokytis (arba sėkmingai vesti/ištekėti). Bet tik nedaugelis žino, ko reikia mokytis, kad gyventi geriau. Daug lietuvių važiuoja į Angliją, Airiją ir kitas šalis. Ar jie išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo? Spėju, kad ne*. Jie tikisi susikurti geresnį gyvenimą grįžę namo – į Lietuvą. Į ten jie važiuoja mažiau ar daugiau sunkiai dirbti (pagalvokite apie tai, kas yra pigiausia darbo jėga ir kokio pasirinkimo ji gali tikėtis**). Bet ar esate pastebėję vieną detalę? Kuo sunkesnis darbas – tuo menkesnis uždarbis (malūnininko samdinys, tampantis grūdų maišus ant kupros, kaip ir griovių kasėjas, ištisą dieną mojuojantis kastuvu, tikrai nėra geriausiai apmokami darbuotojai). Lietuviai net patarlę yra sugalvoję: “Nuo darbo nebūsi bagotas, bet būsi kuprotas”.
Dabar trumpam nustokite skaitę ir pagalvokite. Tik sąžiningai, gerai? Ar Jūs nesate vienas iš tų, kurie galvoja: “Jeigu tik aš turėčiau pakankamai pinigų, mesčiau šitą nekenčiamą darbą ir užsiimčiau tuo, kas man patinka”.
O dabar pabūkime realistais. Pagalvokime, kada tai įvyks… Taip, Jūs giliai teisus mano malonus skaitytojau. Daugumai žmonių tas laikas neateina niekada. Kodėl taip yra? Ar kartais ne todėl, kad jie dažniausiai pakliūna į tą grupę žmonių, kurie savo laiką iššvaistė ir tebešvaisto toliau?
Paskaičiuokim. “Mylimas” darbas atima 8 valadas per dieną. Plius kelionė į ten ir atgal, plius pietų pertrauka. Viską sudėję gausite apie 33% aktyvaus gyvenimo laiko. Dar 33% laiko jūs pramiegate. Kas tau lieka, žmogau? Tarp 23 ir 65 metų yra 42 metų atstumas. Trečdalis laiko “mylimame” darbe sudaro lygiai 18 metų “mylimo” darbo dieną ir naktį be jokių pertraukų. Ar dėl to trynei mokyklos suolą? Ar to norėjai išmokti? 12 metų “mylimoje” mokykloje brutto plius dar 5 metai aukštojoje dėl 18 metų “mylimame” darbe netto? Ar ne per didelė kaina?
Grįžkime prie to, kad reikia mokytis. Ar kartais nėra taip, kad dauguma žmonių nežino, ko reikia mokytis, kad gyventi geriau? Ko reikia mokytis, kad pasiekti, ar bent jau priartėti prie finansinės nepriklausomybės, kuri atvertų duris į sekančius etapus? Ar to moko mokyklose? O gal mokyklose moko tapti paklusniais (lietuviškai būtų “pavaldiniais“)? O gal būt to gali išmokyti tėvai, kurie patys nėra finansiškai nepriklausomi? Maža to, daugelis tėvų prievartauja savo vaikus, kad tie “gerai” mokytųsi ir pasiektų “gerą” vidurkį (kažkodėl šita idėja man asocijuojasi su “kad taptų gera vidutinybe”). O kas tas geras vidurkis yra iš tikrųjų? Ar tai nėra tik iššvaisytas laikas? Laikas, kurį mokinys išeikvojo, besimokydamas dalykų, nuo kurių jo gyvenimas nepagerės nė per nago juodymą. Prisiminkime Robert Kiyosaki: “Kai jūs norėsite nusipirkti nuosavą būstą ir nueisite į banką kredito, jūsų paklaus ne mokslų baigimo atestato, o finansinės ataskaitos”.
Vienas iš šio amžiaus verslo šviesulių (sakau tai su gilia pagarba) buvęs Yahoo viceprezidentas, dabar – pasaulinių verslo bestselerių, tarp jų “permission marketing” idėjos autorius Seth Godin yra pasakęs: “Jeigu nori tapti biznieriumi, neik į biznio mokyklą”. Gyvenimas dažniausiai geriau sekasi tiems, kurie žino ko nori ir mokosi reikalingų dalykų, kuriuos ateity gali panaudoti.
Grįžkime prie žmonių, kurie išvažiuoja tam, kad užsidirbti geresniam gyvenimui. Kaip manote, kaip jų galimybes gauti geriau apmokamą arba malonesnį širdžiai darbą paveiktų kalbėjimas anglų kalba visiškai laisvai? Jūs sakote, kad norint to išmokti, reikia gyventi toje šalyje? O aš sakau, kiek Lietuvoje (prieš nepriklausomybę) buvo žmonių, kurie nekalbėjo lietuviškai nežiūrint į tai, kad buvo pragyvenę šalyje po 30 ir daugiau metų. Manote tokių dabar jau nėra? Nueikite į turgų ir pakalbinkite močiutes, kurios gyvena Lietuvoje jau 70 metų. Aš jums garantuoju – tikrai rasite tokių, kurios nemoka lietuviškai. Taigi geografinį faktorių galime atmesti ramia sąžine. Ko reikia iš tikrųjų – tai:
- tikro noro,
- apsupti save kalba.
Dėl pirmo aš čia nedaug galiu padėti. Tikras noras atsiranda tada, kai atsiranda tikėjimas, kad tai gali iš esmės kažką pakeisti. O kaip atsiranda tikėjimas? Tikėjimas atsiranda tada, kai mes savo akimis pamatome ir savo ausimis išgirstame žmogų – ne kažkokį vunderkindą, o lygiai tokį pat normalų žmogų kaip ir mes patys – kuris to pasiekė.
Antras dalykas šiandien yra lengvesnis nei du kart du. Kad apsupti save kalba, pakanka turėti iPod’ą, mp3 grotuvą arba galų gale mobilų telefoną, į kurį galima įkelti mp3 failus. Ir dar reikia turėti ką į jį įkelti – t.y. suprantamos anglų kalbos audio įrašų. Televizoriaus žiūrėjimo idėją siūlau atmesti iš karto, net nesvarsčius – jeigu jūs nieko nesuprantate – jūs nieko neišmokstate. Kas tuo netiki, gali lygiai taip pat sėkmingai žiūrėti Kinijos televiziją ir tikėtis tokiu būdu išmokti kinų kalbos. Jeigu jūs jau suprantate, kas kalbama per televizorių, tada be reikalo čia gaištate laiką. Jūs gi jau puikiai kalbate anglų kalba ir jums nieko nereikia mokytis.
Klausiate, o kaip gi su anglų kalbos kursais? Aš lieku prie savo idėjos – anglų kalbos kursai – tai laiko švaistymas. Maža to. Dar ir pinigų mėtymas į balą. Tai tas pats, kas eiti grybauti į kažkokį mišką iš anksto žinant, kad dar niekas iš ten neparsinešė grybų.
Pirmiausia prisipažinsiu, kad anglų kalbos kursai – tai ta vieta, kur aš niekada gyvenime nesu buvęs. Taigi, mano požiūris yra suformuotas tų, kurie juos lankė ir to, ką aš apie tai esu skaitęs ir aš pripažįstu, kad jis yra pakankamai subjektyvus. Vienintelis kriterijus, pretenduojantis į objektyvumą, yra laikas. Galbūt aš girdėjau nepakankamai daug, bet aš nežinau nė vieno atvejo, kad žmogus anglų kalbos kursuose Lietuvoje būtų išmokęs laisvai kalbėti per priimtiną laiką. Tai viena. Antras dalykas, kurio aš nežinau, tai nė vieno žmogaus, kuris būtų išėjęs pilną kursą iki galo. Čia aš nekalbu apie tai, kad tokie anglų kalbos kursai, kuriuos išėjus, jau būtų galima laisvai kalbėti angliškai, gamtoje paprasčiausiai neegzistuoja. Taip pat nekalbu apie tokius dalykus kaip “pramokti”, “pagerinti” ir panašiai, tai yra visokius 40 ar 80 valandų kursus, kuriuos kažkas galbūt ir užbaigė, bet, kuo aš labai abejoju, tai kad tai atnešė jiems bent kažkokią tai matomą ar apčiuopiamą naudą. Juk jeigu jūs tarkim norite išsimaudyti jūroje ir nuo Vilniaus nuvažiavę iki Gargždų, viską metę grįšite namo, tai kokia nauda iš to sugaišto šiam reikalui laiko ir išmestų pinigų.
Pažįstu žmonių, kurie lankė anglų kalbos (ir ne tik) kursus. Leisiu sau nekomentuoti jų pasiekimų. Tik pasakysiu, kad kalba eina apie skaičius, kuriuos užrašyti keturiais ženklais paprasčiausiai neįmanoma, taip kaip neįmanoma į Zaporožietį (jei nežinote, kas yra Zaporožietis, tai kažkas panašaus į Volkswagen Golf, tik mažesnis) sukišti keturių dramblių.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pradėjau mokytis anglų kalbos su programa English Plus jau būdamas brandaus amžiaus – mokykloje ir universitete mokiausi vokiečių (viso 9 metus – dabar ramia sąžine galiu pasakyti, kad jeigu būčiau mokęsis 9 dienas – realus rezultatas ko gero būtų toks pats – iki šiol nieko nesuprantu vokiškai).
Su English Plus (kurią kai kas iki šiol laiko geriausia anglų kalbos mokymosi programa, prieinama Lietuvos vartotojams – Quick Teacher aš eilinį kartą leisiu sau nekomentuoti) sugaišau gerus du metus netto. Įskaitant pusantrų metų pertrauką, sumoje būtų trys su puse metų. Pasiekimus galiu išreikšti skaičiais pakankamai tiksliai, nes vedžiau žodynėlį Excel’yje ir jis rodo, kad buvau išmokęs 1767 žodžius iš kurių 308 buvau pamiršęs. Įsiminimo vidurkis buvo 78% (palyginimui dabar, t.y. po to, kai nustojau švaistyti savo laiką, mano įsiminimas (retention rate) yra 97%. Padarę kliką ant šio skaičiaus galite pamatyti visą mano 14 mėnesių statistiką. Yra skirtumas? Aš, galima sakyti, jau užmiršau, ką tai reiškia užmiršti anglų kalbos žodžius. Kaip man tai pavyko? Dviem žodžiais negaliu pasakyti, kadangi naudoju net tris sistemas ir nežinau, kas duoda geresnį, o kas – ne tokį gerą įsiminimą, bet galiu pasakyti, kad nesuku dėl to sau galvos – rezultatas mane tenkina.
Pirmas dalykas, ką padariau to to, kai man grįžo sveikas protas ir išmečiau English Plus į šiukšlių kibirą (kur manau jai yra tinkama vieta – kas dar turi abejonių dėl šios programos, tai siūlau surasti versiją kuri būtų pagaminta mažiau nei prieš 10 metų ir po to, kai nerasite, pagalvokite apie tai, kodėl buvo nutraukta jos gamyba prieš 10 metų – juk gerus produktus reikia gaminti ir pardavinėti – niekam net į galvą turbūt nešautų nustoti gaminti pavyzdžiui skutimosi peiliukus Gillette), taigi po to, kai išmečiau English Plus į šiukšlių kibirą pirmas dalykas, ką padariau, tai nustojau mokytis žodžių visai ir pradėjau juos tik peržiūrinėti tam tikrais intervalais su programa SuperMemo. Kaip aš tai darau, galite pažiūrėti čia:
Kaip tik tuo metu buvau Londone ir oro uoste turėjau progą “pasikalbėti” su darbuotoja. Vienintelis dalykas, ką supratau, tai buvo žodis “hotel”. Dar buvo įtarimas, kad mano skrydis atidėtas parai, bet tai tikrai supratau, tik perskaitęs popierių, kurį ji man įteikė (mano žodžių atsarga pasirodė pakankama, kad suprasti frazę “24 valandos”). Po to, kai niekaip negalėjau rasti to viešbučio, pradėjau klausinėti kelio. Iš viso klausiau tris kartus. Bet kaip neradau po pirmo paklausimo, lygiai taip pat neradau ir po trečio. Paskui, ačiū Dievui, pavyko pamatyti mažą rodyklę labai nevykusioje vietoje, kuri rodė kelią į “Hilton”. Viską tame Gatvike jau žinojau atmintinai, o va vienintelio dalyko, kurio man tuo metu iš tikrųjų reikėjo, niekaip negalėjau rasti. Taigi tokios buvo mano anglų kalbos žinios po dviejų metų mokymosi tradiciniais metodais. Ir tai yra tai, ką man davė 1459 (pagal Excel – 1797 minus 308) žodžių žinojimas.
Kaip atrodo 1430, 4982 ir 6201 žodžių žinojimas vaizdžiai, galite pamatyti čia:
Dabar klausau Anthony Robbins seminarą “Time Of Your Life”. Ir žinote ką? Suprantu, apie ką jis kalba. Jausmas, lyginant su ana Londono frustracija – nenusakomas! Kas nežino, kaip kalba Tonny Robbins, pažiūrėkite čia:
Tony Robbins asks why we do what we do
Jis ir paskatino mane parašyti šį straipsnį. Tęsinys – po keleto dienų. Sugrižkite čionai dažniau.
__________
* – Pastaba 2010.08.02. Pasirodo atspėjau – Pagrindinis emigracijos tikslas – darbas. 2009 m.
86 proc. visų emigrantų išvyko į užsienį dirbti.
** – Pastaba 2011.01.10. Citata iš vieno straipsnio: “Dažniausiai visi pradeda nuo žemiausių pareigų, dirba su visomis įmanomomis žmogaus išskyromis, kol išsilaiko trečią kalbos lygį”. Visas straipsnis:
Visur gerai, kur mūsų nėra.
